Dailė
Pranciškus Smuglevičius (1745 - 1807)
Pranciškus Smuglevičius - įžymiausias klasicizmo dailininkas Lietuvoje - gimė 1745 m. spalio 6 d. Varšuvoje, iš Žemaitijos kilusio tapytojo Luko Smuglevičiaus (1709–1780) šeimoje. Dailės amato mokėsi pas tėvą, bei tapytojo Simono Čechavičiaus (1689–1775) dirbtuvėje. Nuo 1763 m. studijavo Romoje, kur susiformavo ir išgarsėjo kaip vienas pirmųjų XVIII a. klasicizmo stiliaus kūrėjų Europoje.
Didžiąją dailininko kūrybos dalį sudaro religinė tapyba, taip pat istorinio, mitologinio, alegorinio ir portretinio žanro kūriniai. Savo darbuose įamžino Vilniaus architektūros paminklus, svarbiausius LDK istorijos įvykius, kasdieninio žmonių gyvenimo, buities scenas.
Nuo 1795 m. iki mirties 1807 m. P. Smuglevičius gyveno Vilniuje. 1797–1807 m. vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete.
Mirė 1807 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje.
Didžiąją dailininko kūrybos dalį sudaro religinė tapyba, taip pat istorinio, mitologinio, alegorinio ir portretinio žanro kūriniai. Savo darbuose įamžino Vilniaus architektūros paminklus, svarbiausius LDK istorijos įvykius, kasdieninio žmonių gyvenimo, buities scenas.
Nuo 1795 m. iki mirties 1807 m. P. Smuglevičius gyveno Vilniuje. 1797–1807 m. vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete.
Mirė 1807 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje.
Kanutas Ruseckas (1800 - 1860)
Kanutas Ruseckas - vienas iš žymiausių XIX a. tapytojų, paveikslo „Lietuvaitė su verbomis“ autorius - gimė 1800 vasario 22 Radviliškio valsčiuje, Stebėkių kaime, smulkių Lietuvos bajorų Jono Rusecko ir Teresės Romanavičiūtės-Ruseckienės šeimoje.
1809–1815 – mokėsi Troškūnų mokykloje, išlaikomoje vienuolių bernardinų.
1816 – įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Kaip laisvas klausytojas lankė piešimo užsiėmimus, po poros metų perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Studijavo piešimą ir tapybą pas Joną Rustemą, skulptūrą pas Kazimierą Jelskį.
1821 m. išvyko studijuoti į Prancūziją. Mokėsi Paryžiaus akademijoje pas prof. Guillaume'ą Lethiere'ą.
1822 rudenį – persikėlė į Romą, kur studijavo mozaikos meną pas italų meistrą Tomberli, sudarė lietuvių ir lenkų dailininkų būrelį, vienijamą bendrų kūrybinių ir patriotiniu siekių, buvo pirmosios vietinio romantizmo meno programos autorius.
1831 – grįžęs į Lietuvą dailininkas šalia tapybos užsiėmė ir pedagogine veikla. Jo vadovaujama piešimo studija Vilniaus bajorų institute prilygo vidurinei dailės mokyklai. Studijoje mokėsi broliai Alfredas ir Eduardas Romeriai, Tadas Goreckis, Albertas Žametas ir kt. Ir dirbo studijoje iki pat mirties.
Nutapė altorinių paveikslų Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Salų, Giedraičių, Ukmergės, Svėdasų, Maišiagalos, Kreslaujos ir kt. bažnyčioms. „Nukryžiuotojo“ freską Vilniaus Bernardinų bažnyčiai. Restauravo Vilniaus Šv. Teresės bažnyčiosfreskas ir Aušros Vartų Švč. Dievo Motinos paveiklsą, Michelangelo Palloni freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje.
Sukūrė portretų, animalistinių kompozicijų, Vilniaus ir jo apylinkų peizažų, buitinio žanro paveikslų. 1852 m. Imperatoriškosios dailės akademijos parodoje eksponavo paveikslą „Šv. Marija Magdalietė“.
Kanutas Ruseckas mirė1860 rugsėjo 2 Vilniuje.
Palaidotas Bernardinų kapinėse.
1809–1815 – mokėsi Troškūnų mokykloje, išlaikomoje vienuolių bernardinų.
1816 – įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Kaip laisvas klausytojas lankė piešimo užsiėmimus, po poros metų perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Studijavo piešimą ir tapybą pas Joną Rustemą, skulptūrą pas Kazimierą Jelskį.
1821 m. išvyko studijuoti į Prancūziją. Mokėsi Paryžiaus akademijoje pas prof. Guillaume'ą Lethiere'ą.
1822 rudenį – persikėlė į Romą, kur studijavo mozaikos meną pas italų meistrą Tomberli, sudarė lietuvių ir lenkų dailininkų būrelį, vienijamą bendrų kūrybinių ir patriotiniu siekių, buvo pirmosios vietinio romantizmo meno programos autorius.
1831 – grįžęs į Lietuvą dailininkas šalia tapybos užsiėmė ir pedagogine veikla. Jo vadovaujama piešimo studija Vilniaus bajorų institute prilygo vidurinei dailės mokyklai. Studijoje mokėsi broliai Alfredas ir Eduardas Romeriai, Tadas Goreckis, Albertas Žametas ir kt. Ir dirbo studijoje iki pat mirties.
Nutapė altorinių paveikslų Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Salų, Giedraičių, Ukmergės, Svėdasų, Maišiagalos, Kreslaujos ir kt. bažnyčioms. „Nukryžiuotojo“ freską Vilniaus Bernardinų bažnyčiai. Restauravo Vilniaus Šv. Teresės bažnyčiosfreskas ir Aušros Vartų Švč. Dievo Motinos paveiklsą, Michelangelo Palloni freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje.
Sukūrė portretų, animalistinių kompozicijų, Vilniaus ir jo apylinkų peizažų, buitinio žanro paveikslų. 1852 m. Imperatoriškosios dailės akademijos parodoje eksponavo paveikslą „Šv. Marija Magdalietė“.
Kanutas Ruseckas mirė1860 rugsėjo 2 Vilniuje.
Palaidotas Bernardinų kapinėse.
Napoleonas Orda (1807 - 1883)
Napoleonas Orda gimė 1807 m. vasario 19 d. Varacevičuose netoli Pinsko. Baigė mokyklą Svisločiuje. 1823 m. įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo matematiką. Buvo areštuotas už dalyvavimą draudžiamoje studentų organizacijoje. Dalyvavo 1831 m. sukilime, po kurio pasitraukė į Paryžių. Į tėviškę grįžo 1856 m. Daug keliavo po Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos istorines vietas ir jas tapė. Paliko apie 1000 architektūrinių peizažų: pilių, bažnyčių, didikų rūmų, miestų ir miestelių.
Mirė 1883 m. balandžio 26 d Varšuvoje.
Mirė 1883 m. balandžio 26 d Varšuvoje.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ( 1875 -1911 )
Tėvas Konstantinas Čiurlionis (1846–1914; gimė Guobiniuose) buvo vargonininkas ir chorvedys, trumpai vargonininkavęs Liškiavoje, paskui visą gyvenimą –Druskininkuose. Suorganizavo mišrųjį chorą, kuris atlikdavo keturbalses mišias ir giesmes. Chore giedojo sūnūs Petras ir Jonas, dažnai tėvui talkindavo kiti sūnūs Konstantinas ir Povilas. Choro repeticijos dažniausiai vykdavo Čiurlionių namuose.
Motina Adelė Marija Magdalena Radmanaitė (vok. Radman) gimė apie 1854 m. Seirijuose, buvo kilusi iš Bavarijos evangelikų.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vaikystę praleido Druskininkuose, kur tėvo prižiūrimas išmoko skambinti fortepijonu. 1885 m. baigė liaudies mokyklą ir svajojo toliau mokytis. 1889–1893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre. 1894–1899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: fortepijono mokėsi pas prof. T. Brzezickį ir A. Sygietynskį, kompozicijos – pas prof. Z. Noskowskį. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis.
1901–1902 m. tobulinosi Leipcigo karališkojoje konservatorijoje, kur pas prof. K. Reinekę studijavo kompoziciją, o pas prof. S. Jadasohną kontrapunktą. 1902 m. grįžo į Druskininkus, bet netrukus vėl išvyko į Varšuvą, kur lankė piešimo ir dailės mokyklą bei prof. J. Statterio vadovaujamą chorą. 1905 m. vadovavo Varšuvos lietuviųsavišalpos draugijos chorui, o lankydamasis tėviškėje rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas.
1905 m. keliavo po Krymą ir Kaukazą, 1906 m. aplankė Drezdeną, Prahą, Vieną Niurnbergą ir Miuncheną. 1907 m. Vilniuje suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius. 1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, sudarė atskirą vyrų choro grupę, kuri dainavo jo paties harmonizuotas liaudies dainas. Koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės ir muzikos klausimais. 1908 m. Vilniuje surengė antrąją lietuvių dailės parodą, prie Lietuvių dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti (veikė 1908–1911 m.), buvo valdybos narys.
1909 m. sausio 1 d. Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. 1909 m. Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime išrinktas Dainų ir gaidų rinkimo komisijos nariu. 1909 m. lankėsi ir kurį laiką gyveno Sankt Peterburge, rūpinosi lietuvių dailės reikalais. 1910 m. kovo mėn. pradėjo gydytis Pustelniko sanatorijoje (netoli Varšuvos). 1911 m. balandžio 10 d., būdamas 35 metų, toje pačioje sanatorijoje mirė nuo plaučių uždegimo.
Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Motina Adelė Marija Magdalena Radmanaitė (vok. Radman) gimė apie 1854 m. Seirijuose, buvo kilusi iš Bavarijos evangelikų.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vaikystę praleido Druskininkuose, kur tėvo prižiūrimas išmoko skambinti fortepijonu. 1885 m. baigė liaudies mokyklą ir svajojo toliau mokytis. 1889–1893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre. 1894–1899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: fortepijono mokėsi pas prof. T. Brzezickį ir A. Sygietynskį, kompozicijos – pas prof. Z. Noskowskį. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis.
1901–1902 m. tobulinosi Leipcigo karališkojoje konservatorijoje, kur pas prof. K. Reinekę studijavo kompoziciją, o pas prof. S. Jadasohną kontrapunktą. 1902 m. grįžo į Druskininkus, bet netrukus vėl išvyko į Varšuvą, kur lankė piešimo ir dailės mokyklą bei prof. J. Statterio vadovaujamą chorą. 1905 m. vadovavo Varšuvos lietuviųsavišalpos draugijos chorui, o lankydamasis tėviškėje rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas.
1905 m. keliavo po Krymą ir Kaukazą, 1906 m. aplankė Drezdeną, Prahą, Vieną Niurnbergą ir Miuncheną. 1907 m. Vilniuje suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius. 1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, sudarė atskirą vyrų choro grupę, kuri dainavo jo paties harmonizuotas liaudies dainas. Koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės ir muzikos klausimais. 1908 m. Vilniuje surengė antrąją lietuvių dailės parodą, prie Lietuvių dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti (veikė 1908–1911 m.), buvo valdybos narys.
1909 m. sausio 1 d. Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. 1909 m. Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime išrinktas Dainų ir gaidų rinkimo komisijos nariu. 1909 m. lankėsi ir kurį laiką gyveno Sankt Peterburge, rūpinosi lietuvių dailės reikalais. 1910 m. kovo mėn. pradėjo gydytis Pustelniko sanatorijoje (netoli Varšuvos). 1911 m. balandžio 10 d., būdamas 35 metų, toje pačioje sanatorijoje mirė nuo plaučių uždegimo.
Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Ir.....M.K.Čiurlionio Muzika....
|
|
|
Mstislavas Dobužinskis (1875 - 1957)
Mstislavas Dobužinskis, kilęs iš senos Lietuvos bajorų giminės rusų ir lietuvių scenografas, grafikas, tapytojas, gimė 1875 m. rugpjūčio 2 arba 14 d. Novgorode. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1885 – 1887 m. – Peterburgo Dailės skatinimo draugijos piešimo mokykloje. 1895 – 1899 m. studijavo Peterburgo universiteto teisės fakultete, 1899 – 1901 m. – Miunchene. Nuo 1902 m. kaip tapytojas dalyvavo visose rusų dailininkų sąjungose ir „Meno pasaulio” grupės meno parodose. Nuo 1907 m. M. Dobužinskis pradėjo reikštis kaip scenografas, dirbo Peterburgo ir Maskvos teatrų dekoratoriumi. Nuo 1918 m. – A. Štiglico techninio piešimo mokyklos ir Peterburgo dailės akademijos dėstytojas, 1922 m. tapo profesoriumi. 1925 m. Lietuvos Valstybės teatro kvietimu atvyko kurti dekoracijų Piotro Čaikovskio operai „Pikų dama“. Jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
1929 m. grįžo į Kauną, kur vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė privačią meno studiją. Nuo 1931 m. Dirbo Valstybės teatre dailininku – scenografu. 1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus. Dalyvavo senovės paminklų apsaugos bei restauravimo darbuose. 1938 m. lapkričio 23 d. Karo muziejuje atidaryta jo dekoruota Vytauto Didžiojo niša.
1939 m. išvyko į Londoną ruošti savo darbų parodos. Ten jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kurį laiką dailininkas gyveno Paryžiuje, vėliau – JAV.
Mirė Niujorke 1957 m. lapkričio 20 d. Palaidotas Paryžiaus kapinėse.
Darbai: iliustracijos knygoms: H. K. Anderseno „Kiauliaganys”, 1922 m.; F. Dostojevskio „Baltosios naktys”, 1923 m.; J. Olešos „Trys dručkiai”, 1928 m.; B. Sruogos „Giesmė apie Gediminą“, 1938 m., sukūrė ekslibriai, plakatai, dekoracijos dvylikai Maskvos dailės teatro spektaklių (I. Turgenevo „Mėnuo kaime”, 1909 m.), S. Diagilevo trupės Paryžiuje baletams (1914 m.), apipavidalinimai 38 Kauno valstybės teatro pastatymams (P. Čaikovskio „Pikų dama”, 1925 m.; Š. Guno „Faustas”, 1931 m.; V. A. Mocarto „Don Žuanas”, 1933 m.; J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“, 1937 m.); studojs „Apie Vytauto ženklą“ (1932 m.), „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (1933 m.), straipsnis 1938 m. „Romuvoje” apie Lietuvos valstybinę vėliavą; vidaus architektūros dekoravimas Prezidento rūmuose, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Kauno Karo muziejuje.
1929 m. grįžo į Kauną, kur vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė privačią meno studiją. Nuo 1931 m. Dirbo Valstybės teatre dailininku – scenografu. 1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus. Dalyvavo senovės paminklų apsaugos bei restauravimo darbuose. 1938 m. lapkričio 23 d. Karo muziejuje atidaryta jo dekoruota Vytauto Didžiojo niša.
1939 m. išvyko į Londoną ruošti savo darbų parodos. Ten jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kurį laiką dailininkas gyveno Paryžiuje, vėliau – JAV.
Mirė Niujorke 1957 m. lapkričio 20 d. Palaidotas Paryžiaus kapinėse.
Darbai: iliustracijos knygoms: H. K. Anderseno „Kiauliaganys”, 1922 m.; F. Dostojevskio „Baltosios naktys”, 1923 m.; J. Olešos „Trys dručkiai”, 1928 m.; B. Sruogos „Giesmė apie Gediminą“, 1938 m., sukūrė ekslibriai, plakatai, dekoracijos dvylikai Maskvos dailės teatro spektaklių (I. Turgenevo „Mėnuo kaime”, 1909 m.), S. Diagilevo trupės Paryžiuje baletams (1914 m.), apipavidalinimai 38 Kauno valstybės teatro pastatymams (P. Čaikovskio „Pikų dama”, 1925 m.; Š. Guno „Faustas”, 1931 m.; V. A. Mocarto „Don Žuanas”, 1933 m.; J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“, 1937 m.); studojs „Apie Vytauto ženklą“ (1932 m.), „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (1933 m.), straipsnis 1938 m. „Romuvoje” apie Lietuvos valstybinę vėliavą; vidaus architektūros dekoravimas Prezidento rūmuose, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Kauno Karo muziejuje.
ANtanas Žmuidzinavičius (1876 - 1966)
Antanas Žmuidzinavičius gimė 1876 m. spalio 31 d. 1890–1894 m. mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, ją baigęs mokytojavo įvairiose Lenkijos pradžios mokyklose. Nuo 1899 m. studijavo tapybą Varšuvoje (pas V. Gersoną), 1905–1906 m. privačiose Paryžiaus akademijose. 1906–1907 m. kartu su Marija Žmuidzinavičiene, M. K. Čiurlioniu, Antanu Jaroševičiumi, Petru Kalpoku, Petru Rimša, Kajetonu Sklėriumi surengė Pirmąją lietuvių dailės parodą.1908 m. tobulinosi Miunchene, 1912 m. Hamburge1917–1918 m. dalyvavo parenkant Lietuvos vėliavos spalvas.. 1926–1940 m. dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, 1941–1951 m. Kauno taikomosios dailės institute. 1947 m. suteiktas profesoriaus vardas.
A. Žmuidzinavičius daugiausiai kūrė peizažus, taip pat tapė portretus, temines kompozicijas, plakatus, apipavidalino nemažai knygų. Iš viso nutapė apie 2000 kūrinių. Rinko liaudies meno kolekcijas, dokumentinę medžiagą apie Lietuvos dailę. Jo velnių kolekcijos pagrindu 1965 m. Kaune įkurtas Velnių muziejus. Parašė atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“ (1961 m.).
A. Žmuidzinavičiaus kūrybai būdingas lyrizmas, romantizmo nuotaikos, simbolizmo ir alegorijos požymiai, realistinė vaizdų traktuotė, gamtos idealizavimas.
Žymesni kūriniai: „Gavo laišką“ (1904 m.), „Neris ties Antakalniu“ (1906 m.), „Per kiaurą naktį“ (1906 m.), „Sielvartas“ („Susigraudinimas“) (1906 m.), „Paskutiniai spinduliai“ (1908 m.), Tado Daugirdo portretas (1910 m.), Petro Rimšos portretas (1911 m.), „Nemunas prieš audrą“ (1917 m.), „Poilsis“ (1920 m.), „Tinklai džiūsta“ (1926 m.), „Linų kūlimo talka“ (1926 m.), „Estijos peizažas“ (1929 m.), „Dvi pušys“ (1931 m.), Žemaitės portretas (1935 m.), „Ankstyvas sniegas“ (1937 m.), „Eglės“ (1943 m.), „Žūklė“ (1945 m.), „Palangos pajūris“ (1951 m.), ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (1953–1959 m.).
Mirė 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
A. Žmuidzinavičius daugiausiai kūrė peizažus, taip pat tapė portretus, temines kompozicijas, plakatus, apipavidalino nemažai knygų. Iš viso nutapė apie 2000 kūrinių. Rinko liaudies meno kolekcijas, dokumentinę medžiagą apie Lietuvos dailę. Jo velnių kolekcijos pagrindu 1965 m. Kaune įkurtas Velnių muziejus. Parašė atsiminimų knygą „Paletė ir gyvenimas“ (1961 m.).
A. Žmuidzinavičiaus kūrybai būdingas lyrizmas, romantizmo nuotaikos, simbolizmo ir alegorijos požymiai, realistinė vaizdų traktuotė, gamtos idealizavimas.
Žymesni kūriniai: „Gavo laišką“ (1904 m.), „Neris ties Antakalniu“ (1906 m.), „Per kiaurą naktį“ (1906 m.), „Sielvartas“ („Susigraudinimas“) (1906 m.), „Paskutiniai spinduliai“ (1908 m.), Tado Daugirdo portretas (1910 m.), Petro Rimšos portretas (1911 m.), „Nemunas prieš audrą“ (1917 m.), „Poilsis“ (1920 m.), „Tinklai džiūsta“ (1926 m.), „Linų kūlimo talka“ (1926 m.), „Estijos peizažas“ (1929 m.), „Dvi pušys“ (1931 m.), Žemaitės portretas (1935 m.), „Ankstyvas sniegas“ (1937 m.), „Eglės“ (1943 m.), „Žūklė“ (1945 m.), „Palangos pajūris“ (1951 m.), ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (1953–1959 m.).
Mirė 1966 m. rugpjūčio 9 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Petras Kalpokas (1880 - 1945)
Petras Kalpokas gimė Miškinės vienkiemyje, esančiame kitame Nemunėlio upės krante, priešais Kvetkus. Mokėsi Mintaujos, vėliau – Rygos gimnazijose, 1898–1900 m. – Odesos dailės mokykloje. 1900 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1905 m. dalyvavo parodose. Tapė peizažus, buitines kompozicijas, portretus. Studijavo tapybą A. Ažbės mokykloje Miunchene. 1908–1912 m. gyveno Vengrijoje, Šveicarijoje. Apie 1909 m. grįžo į Lietuvą, kurį laiką gyveno Kvetkuose. 1914 m. apsigyveno netoli Lokarno (Šveicarija), 1915 m. persikėlė į Italiją, vertėsi atsitiktiniais darbais, tapė.
1920 m., po 20 metų klajonių, grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradėjo dėstyti Justino Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose. 1922 m. įsikūrusioje Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir tapybos technologiją. 1928 m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. 1929–1940 m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. 1930 m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. 1941–1945 m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi.
Jo mokiniai: Marija Cvirkienė, V. Palaima, V. Mackevičius, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Žymiausi darbai: „Šveicarijos peizažas“ (1915 m.), „Rudenį“ (1921 m.), „Vakaras“ (1926 m.), „Laiptai Tivolyje“ (1927 m.), „Palangos kurpius“ (1930 m.), „Alkoholikas“ (1935 m.), „Autoportretas“ (1939 m.), kalbininko Jono Jablonskio, pedagogo Jurgio Talmanto (1939 m.), Olgos Dubeneckienės portretai. „Metropolio“ restorano užsakymu reprezentacijų salei 1921 m. nutapė drobę su trijų Didžiųjų kunigaikščių: Gedimino, Kęstučio ir Vytauto portretais. Juozo Tumo-Vaižganto pakviestas, Vytauto bažnyčiai sukūrė dvi didžiules drobes: „Vytauto Didžiojo padėka Šv. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio“ (1921 m.) ir „Pieta“ (1927 m.). Arkikatedros bazilikos koplyčią papuošė jo drobė „Šv. Zita“.
Kartu su sūnum P. Kalpokas išdekoravo Kauno centrinio pašto salės operacijų langelius lietuviškų pašto ženklų atvaizdais. Su J. Januliu, V. Didžioku, O. Dubeneckiene sukūrė 20 figūrinių kompozicijų plafoną Kauno banko rūmuose, 1935 m. nutapė pano „Stumbrų medžioklė“ Kretingos banko rūmams. Piešė karikatūras, iliustravo knygas, kūrė plakatus, dekoracijas kai kuriems Valstybės teatro spektakliams. 1938 m. Pramonės, prekybos ir amatų rūmams sukūrė monumentalias freskas: „Sielininkai“, „Kanklininkas“, „Darbas“. Nemaža dalis jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune.
Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1946 m. pastatytas antkapinis paminklas (dail. Rimtas Kalpokas).
1920 m., po 20 metų klajonių, grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradėjo dėstyti Justino Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose. 1922 m. įsikūrusioje Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir tapybos technologiją. 1928 m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. 1929–1940 m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. 1930 m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. 1941–1945 m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi.
Jo mokiniai: Marija Cvirkienė, V. Palaima, V. Mackevičius, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Žymiausi darbai: „Šveicarijos peizažas“ (1915 m.), „Rudenį“ (1921 m.), „Vakaras“ (1926 m.), „Laiptai Tivolyje“ (1927 m.), „Palangos kurpius“ (1930 m.), „Alkoholikas“ (1935 m.), „Autoportretas“ (1939 m.), kalbininko Jono Jablonskio, pedagogo Jurgio Talmanto (1939 m.), Olgos Dubeneckienės portretai. „Metropolio“ restorano užsakymu reprezentacijų salei 1921 m. nutapė drobę su trijų Didžiųjų kunigaikščių: Gedimino, Kęstučio ir Vytauto portretais. Juozo Tumo-Vaižganto pakviestas, Vytauto bažnyčiai sukūrė dvi didžiules drobes: „Vytauto Didžiojo padėka Šv. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio“ (1921 m.) ir „Pieta“ (1927 m.). Arkikatedros bazilikos koplyčią papuošė jo drobė „Šv. Zita“.
Kartu su sūnum P. Kalpokas išdekoravo Kauno centrinio pašto salės operacijų langelius lietuviškų pašto ženklų atvaizdais. Su J. Januliu, V. Didžioku, O. Dubeneckiene sukūrė 20 figūrinių kompozicijų plafoną Kauno banko rūmuose, 1935 m. nutapė pano „Stumbrų medžioklė“ Kretingos banko rūmams. Piešė karikatūras, iliustravo knygas, kūrė plakatus, dekoracijas kai kuriems Valstybės teatro spektakliams. 1938 m. Pramonės, prekybos ir amatų rūmams sukūrė monumentalias freskas: „Sielininkai“, „Kanklininkas“, „Darbas“. Nemaža dalis jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune.
Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1946 m. pastatytas antkapinis paminklas (dail. Rimtas Kalpokas).
Justinas Vienožinskis (1886 - 1960)
Justinas Vienožinskis gimė 1886 m. birželio 29 d. Mataučiznoje, Rokiškio valsčiuje, laisvųjų valstiečių Vienažindžių šeimoje. Lankė Obelių pradinę mokyklą, vėliau tęsė mokslus Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje. 1902–1905 m. mokėsi Maskvoje, tuo pat metu lankydamas tapybos studiją. 1905 m. grįžo į Lietuvą, įsitraukė į revoliucinę veiklą, buvo kalintas. 1908 m. išvyko į Krokuvos dailės akademiją, gilino žinias kituose Europos meno centruose.
Po nepriklausomybės paskelbimo dirbo Rokiškio ir Zarasų gimnazijose. 1920 m. rudenį parengė projektą dėl piešimo kursų steigimo. Jie po dvejų metų buvo perorganizuoti į Kauno meno mokyklą, kurios direktoriumi ir tapo J. Vienožinskis.
Nuo 1940 dėstė Vilniaus dailės institute, 1952–1956 m. LSSR dailės muziejaus bendradarbis.
Mirė 1960 m. liepos 29 d., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Po nepriklausomybės paskelbimo dirbo Rokiškio ir Zarasų gimnazijose. 1920 m. rudenį parengė projektą dėl piešimo kursų steigimo. Jie po dvejų metų buvo perorganizuoti į Kauno meno mokyklą, kurios direktoriumi ir tapo J. Vienožinskis.
Nuo 1940 dėstė Vilniaus dailės institute, 1952–1956 m. LSSR dailės muziejaus bendradarbis.
Mirė 1960 m. liepos 29 d., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Kazys Šimonis (1887 - 1978)
Kazys Šimonis gimė 1887 m. rugpjūčio 25 d. Starkonyse, Viešintų valsčiuje, Ukmergės apskrityje gausioje valstiečių šeimoje. 1907 m. įstojo į Šiaulių gimnazijos ketvirtą klasę, po metų – į „Saulės“ mokytojų kursus Kaune. Mokėsi vargonuoti, domėjosi istorija, etnografija. 1909–1911 m. buvo išvykęs dirbti pas brolį į JAV.
Tapybos mokėsi epizodiškai: pas Tadą Daugirdą (1908–1910 m.), tarnaudamas Rusijos kariuomenėje Kijeve (1911–1917 m.), Peterburge, Fedosejevo vakariniuose piešimo kursuose (1917–1918 m.).
1919 m. apsigyveno Kaune, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje. 1919–1924 m. dėstė piešimą ir dailyraštį Kauno „Aušros“ gimnazijoje, mokytojų kursuose. 1920–1921 m. mokėsi privačioje Adomo Varno dailės studijoje. 1923 m. Berlyne studijavo dailę.
1923–1924 m. dėstė piešimą Juozo Damijonaičio organizuotuose mokytojų kursuose. 1926 m. gavo Švietimo ministerijos stipendiją 2 metams Paryžiuje, bet mokslų nebaigė. 1934–1945 m. dirbo Kauno meno mokyklos bibliotekos vedėju. 1945–1950 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto muziejaus vedėju. 1951–1959 m. Kauno politechnikos instituto architektūros katedros laborantu.
Sukūrė apie 2000 kūrinių – peizažų, portretų, fantastinių paveikslų, taip pat ekslibrių, plakatų, pašto ženklų projektų, apipavidalino spektaklių, parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959 m.). Rinko ir piešė liaudies meno, architektūros paminklus. Surengė individualių parodų: Kaune, Vašingtone, Bostone, Čikagoje, Rygoje, Klaipėdoje, Paryžiuje ir Vilniuje.
Žymesni kūriniai: „Lapija“ (1923 m.), „Bokštai“ (1928 m.), „Fantazija“, „Troškulys“ (1926 m.), „Gaisras miške“, „Karalaitė“, „Kompozicija“, „Žiburiai“ (1926 m.), „Ūkanose“ (1927 m.), „Fantastinis peizažas“ (1930 m.), „Žvakutės“ (1931 m.), „Gyvieji akmenys“ (1935 m.), „Peizažas su koplytstulpiu“, „Mergelė su gėlėmis“ (1936 m.), „Į kosmosą“ (1958 m.), „Brėkštantis rytas“ (1968 m.).
Nutapė portretų: aktorių Onos Rymaitės, Unės Babickaitės, Teofilijos Vaičiūnienės, rašytojų Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės, Juozo Tysliavos, Liudo Giros, Kazio Binkio, istoriko Simono Daukanto, dailininko M. K. Čiurlionio ir kt.
Didžioji dalis geriausio dailininko kūrybinio palikimo išsklaidyta pas privačius asmenis.
Mirė 1978 m. birželio 5 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Tapybos mokėsi epizodiškai: pas Tadą Daugirdą (1908–1910 m.), tarnaudamas Rusijos kariuomenėje Kijeve (1911–1917 m.), Peterburge, Fedosejevo vakariniuose piešimo kursuose (1917–1918 m.).
1919 m. apsigyveno Kaune, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje. 1919–1924 m. dėstė piešimą ir dailyraštį Kauno „Aušros“ gimnazijoje, mokytojų kursuose. 1920–1921 m. mokėsi privačioje Adomo Varno dailės studijoje. 1923 m. Berlyne studijavo dailę.
1923–1924 m. dėstė piešimą Juozo Damijonaičio organizuotuose mokytojų kursuose. 1926 m. gavo Švietimo ministerijos stipendiją 2 metams Paryžiuje, bet mokslų nebaigė. 1934–1945 m. dirbo Kauno meno mokyklos bibliotekos vedėju. 1945–1950 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto muziejaus vedėju. 1951–1959 m. Kauno politechnikos instituto architektūros katedros laborantu.
Sukūrė apie 2000 kūrinių – peizažų, portretų, fantastinių paveikslų, taip pat ekslibrių, plakatų, pašto ženklų projektų, apipavidalino spektaklių, parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959 m.). Rinko ir piešė liaudies meno, architektūros paminklus. Surengė individualių parodų: Kaune, Vašingtone, Bostone, Čikagoje, Rygoje, Klaipėdoje, Paryžiuje ir Vilniuje.
Žymesni kūriniai: „Lapija“ (1923 m.), „Bokštai“ (1928 m.), „Fantazija“, „Troškulys“ (1926 m.), „Gaisras miške“, „Karalaitė“, „Kompozicija“, „Žiburiai“ (1926 m.), „Ūkanose“ (1927 m.), „Fantastinis peizažas“ (1930 m.), „Žvakutės“ (1931 m.), „Gyvieji akmenys“ (1935 m.), „Peizažas su koplytstulpiu“, „Mergelė su gėlėmis“ (1936 m.), „Į kosmosą“ (1958 m.), „Brėkštantis rytas“ (1968 m.).
Nutapė portretų: aktorių Onos Rymaitės, Unės Babickaitės, Teofilijos Vaičiūnienės, rašytojų Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės, Juozo Tysliavos, Liudo Giros, Kazio Binkio, istoriko Simono Daukanto, dailininko M. K. Čiurlionio ir kt.
Didžioji dalis geriausio dailininko kūrybinio palikimo išsklaidyta pas privačius asmenis.
Mirė 1978 m. birželio 5 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Adomas Galdikas (1893 -1969)
Adomas Galdikas gimė 1893 m. spalio 18 d. Giršinų kaime, Mosėdžio valsčiuje .
Mokėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. Tapybos mokėsi Petrapilyje, Štiglico mokykloje, gaudamas taikomosios dailės dailininko vardą ir Berlyne. Pirmasis lietuvis ofortininkas. Vėliau studijas tęsė Švedijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Dar studijuodamas laimėjo konkursuspašto ženklams, Prekybos ir pramonės banko, Garlaivių bendrovės akcijoms sukurti.
1923–1940 m. Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas, o karo metais profesoriavo Kauno taikomosios dailės institute. 1946–1947 m. profesoriavo Friburge,1947–1952 m. gyveno Paryžiuje, o 1952 m. išvyko į JAV ir apsistojo Niujorke.
1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už triptiką „Lietuva“ apdovanotas Grand Prix. Už V. Krėvės dramos „Šarūnas“ dekoracijas 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje apdovanotas aukso medaliu.
Daugiau žinomi meno kūriniai: „Trobelė pamiškėje“, „Piliakalnis“, „Kapinės“, „Pajūry“, „Natiurmortas su lietuvių liaudies skulptūra“, „Beržoro šventorius“, „Grybautoja“, „Malda“, „Vėjas, „Bulviakasis“ ir kiti.
A. Galdiko kūrinių yra įsigiję šie muziejai: Štiglizo, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, Lietuvos dailės muziejus Vilniuje, Latvijos nacionalinis dailės mjuziejus, Jau de Paume muziejus Paryžiuje, Žemaičių dailės, Žemaičių „Alkos“ ir kiti muziejai.
Mirė 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke.
Mokėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. Tapybos mokėsi Petrapilyje, Štiglico mokykloje, gaudamas taikomosios dailės dailininko vardą ir Berlyne. Pirmasis lietuvis ofortininkas. Vėliau studijas tęsė Švedijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Dar studijuodamas laimėjo konkursuspašto ženklams, Prekybos ir pramonės banko, Garlaivių bendrovės akcijoms sukurti.
1923–1940 m. Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas, o karo metais profesoriavo Kauno taikomosios dailės institute. 1946–1947 m. profesoriavo Friburge,1947–1952 m. gyveno Paryžiuje, o 1952 m. išvyko į JAV ir apsistojo Niujorke.
1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už triptiką „Lietuva“ apdovanotas Grand Prix. Už V. Krėvės dramos „Šarūnas“ dekoracijas 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje apdovanotas aukso medaliu.
Daugiau žinomi meno kūriniai: „Trobelė pamiškėje“, „Piliakalnis“, „Kapinės“, „Pajūry“, „Natiurmortas su lietuvių liaudies skulptūra“, „Beržoro šventorius“, „Grybautoja“, „Malda“, „Vėjas, „Bulviakasis“ ir kiti.
A. Galdiko kūrinių yra įsigiję šie muziejai: Štiglizo, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, Lietuvos dailės muziejus Vilniuje, Latvijos nacionalinis dailės mjuziejus, Jau de Paume muziejus Paryžiuje, Žemaičių dailės, Žemaičių „Alkos“ ir kiti muziejai.
Mirė 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke.
Vladas Drėma (1910 - 1995)
Vladas Drėma – Lietuvos dailės istorikas, muziejininkas, tapytojas, grafikas - gimė 1910 m. gruodžio 3 d. Rygojė.
Nuo 1921 m. gyveno Vilniuje. 1927–1931 m. lankė V. Kairiūkščio dailės studiją. 1936 m. baigė Vilniaus universiteto Dailės fakultetą, buvo L. Slendzinskio mokinys. 1937–1938 m. tobulinosi Valstybiniame rankų darbų institute Varšuvoje. 1931–1940 m. (su pertrauka) dirbo mokytoju Vilniaus gimnazijose. 1940 m. dalyvavo „Agitpropo“ veikloje. 1940–1941 m. LTSR švietimo liaudies komisariato inspektorius. 1940–1941 m. ir 1944 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kooperatyve. 1941–1944 m. Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotojas, 1945–1946 m. Etnografijos muziejaus direktorius, 1946–1961 m. Vilniaus dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjas. 1946–1950 m. Vilniaus dailės instituto, 1957–1970 m. dėstė Lietuvos dailės instituto, 1956–1958 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1970–1985 m. dirbo Paminklų konservavimo institute.
Kūryba daugiausia užsiėmė iki Antrojo pasaulinio karo ir karo metais. Ankstyvieji kūriniai – geometrinės formos, ryškios kontrastingos spalvos, stilizuotos buitinės scenos („Dailininkas“ 1928 m., „Skalbėja“ 1930 m.) ir futuristinės vizijos („Vilnius 2000-aisiais“ 1928 m.), kuriose taikė koliažą, fotomontažą.
Nuo ketvirtijo dešimtmečio daugiau dirbo grafikos srityje. Medžio raižiniuose dažniausiai vaizdavo Vilniaus senamiestį („Pamaldusai Vilniaus miestas“, „Vilniaus gotikos fantazija“, abu 1937 m.).
Parašė monografijų, studijų apie Vilniaus architektūrą, biografijų „Lenkų dailininkų žinynui“ (Słownik artystów polskich 6 t. 1971–1998 m.). Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir Lenkijoje. Pirmasis Vilniaus miesto garbės pilietisMirė 1995 m. sausio 4 d. Vilniuje.
Nuo 1921 m. gyveno Vilniuje. 1927–1931 m. lankė V. Kairiūkščio dailės studiją. 1936 m. baigė Vilniaus universiteto Dailės fakultetą, buvo L. Slendzinskio mokinys. 1937–1938 m. tobulinosi Valstybiniame rankų darbų institute Varšuvoje. 1931–1940 m. (su pertrauka) dirbo mokytoju Vilniaus gimnazijose. 1940 m. dalyvavo „Agitpropo“ veikloje. 1940–1941 m. LTSR švietimo liaudies komisariato inspektorius. 1940–1941 m. ir 1944 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kooperatyve. 1941–1944 m. Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotojas, 1945–1946 m. Etnografijos muziejaus direktorius, 1946–1961 m. Vilniaus dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjas. 1946–1950 m. Vilniaus dailės instituto, 1957–1970 m. dėstė Lietuvos dailės instituto, 1956–1958 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1970–1985 m. dirbo Paminklų konservavimo institute.
Kūryba daugiausia užsiėmė iki Antrojo pasaulinio karo ir karo metais. Ankstyvieji kūriniai – geometrinės formos, ryškios kontrastingos spalvos, stilizuotos buitinės scenos („Dailininkas“ 1928 m., „Skalbėja“ 1930 m.) ir futuristinės vizijos („Vilnius 2000-aisiais“ 1928 m.), kuriose taikė koliažą, fotomontažą.
Nuo ketvirtijo dešimtmečio daugiau dirbo grafikos srityje. Medžio raižiniuose dažniausiai vaizdavo Vilniaus senamiestį („Pamaldusai Vilniaus miestas“, „Vilniaus gotikos fantazija“, abu 1937 m.).
Parašė monografijų, studijų apie Vilniaus architektūrą, biografijų „Lenkų dailininkų žinynui“ (Słownik artystów polskich 6 t. 1971–1998 m.). Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir Lenkijoje. Pirmasis Vilniaus miesto garbės pilietisMirė 1995 m. sausio 4 d. Vilniuje.
Augustinas Savickas ( 1919 )
Augustinas Savickis-Savickas – Lietuvos dailininkas tapytojas, dailėtyrininkas - gimė 1919.05.12. Kopenhagoje, kur
rezidavo jo tėvas, diplomatas Jurgis Savickis. Mama – gydytoja stomatologė Ida
Trakiner, kilusi iš turtingos Sankt Peterburgo žydų šeimos, jos tėvas turėjo
stiklo fabriką. 1923–1927 m. gyveno Helsinkyje (Suomija). Po tėvų skyrybų (tėvas vedė antrąkart – savo sekretorę) kartu su motina grįžo į Lietuvą. 1927–1939 m. gyveno ir mokėsi Kaune. 1930–1937 m. vasaros atostogų metu viešėjo pas tėvą Stokholme (Švedija), 1939 m. baigė Kauno 3-ąją gimnaziją ir įstojo į Kauno meno mokyklą.
Studijavo Ženevos universiteto Sociologijos fakultete (Šveicarija), 1939–1940 m. su motina gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje. 1940–1941 m. Kaune dirbo lenkų evakuacijos komisijoje, „Karių tiesos“ (vėliau „Raudonarmiečio“) redakcijoje, mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. 1941 m. pasitraukė į SSRS gilumą.
1941–1944 m. dirbo kolūkyje, Mačiščės akmens skaldyklose (netoli Novosibirsko), LSSR meno ansamblių dailininku, studijavo tapybą Maskvos 1905 m. revoliucijos dailės mokykloje. 1942–1943 m. ir 1944–1945 m. Raudonosios armijos 50-osios lietuviškosios divizijos karys.
1945–1949 m. studijavo Vilniaus dailės institute tapybos specialybę (pas Justiną Vienožinskį, Vytautą Mackevičių). 1949–1951 m. dirbo Meno reikalų valdyboje prie LSSR MT. 1951–1972 m. LSSR dailės instituto dėstytojas, 1965 m. docentas. 1963 m. suteiktas menotyros kandidato laipsnis.
1973–1979 m. LSSR MA Istorijos instituto mokslinis bendradarbis. 1985–1993 m. dėstė LSSR dailės institute, Tapybos katedros profesorius. 1988 m. SSRS Mokslų akademijos narys korespondentas. 1993 m. suteiktas menotyros daktaro laipsnis. Nuo 1951 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Studijavo Ženevos universiteto Sociologijos fakultete (Šveicarija), 1939–1940 m. su motina gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje. 1940–1941 m. Kaune dirbo lenkų evakuacijos komisijoje, „Karių tiesos“ (vėliau „Raudonarmiečio“) redakcijoje, mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. 1941 m. pasitraukė į SSRS gilumą.
1941–1944 m. dirbo kolūkyje, Mačiščės akmens skaldyklose (netoli Novosibirsko), LSSR meno ansamblių dailininku, studijavo tapybą Maskvos 1905 m. revoliucijos dailės mokykloje. 1942–1943 m. ir 1944–1945 m. Raudonosios armijos 50-osios lietuviškosios divizijos karys.
1945–1949 m. studijavo Vilniaus dailės institute tapybos specialybę (pas Justiną Vienožinskį, Vytautą Mackevičių). 1949–1951 m. dirbo Meno reikalų valdyboje prie LSSR MT. 1951–1972 m. LSSR dailės instituto dėstytojas, 1965 m. docentas. 1963 m. suteiktas menotyros kandidato laipsnis.
1973–1979 m. LSSR MA Istorijos instituto mokslinis bendradarbis. 1985–1993 m. dėstė LSSR dailės institute, Tapybos katedros profesorius. 1988 m. SSRS Mokslų akademijos narys korespondentas. 1993 m. suteiktas menotyros daktaro laipsnis. Nuo 1951 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Jonas Švažas (1925 - 1976)
Jonas Švažas gimė 1925 m. rugpjūčio 5 d. Urvikių km. Mažeikių rajone. 1953 m. baigė Vilniaus Valstybinį dailės institutą. 1953 - 1976 m. to paties instituto dėstytojas, docentas. 1975 m. buvo suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas; Valstybinės premijos laureatas. 1966 m. Jaunųjų tapytojų parodoje eksponuota "Siena" sukėlė vos ne politinį skandalą. Šis kūrinys - parabolė apie uždaros visuomenės patirtį buvo atlikta nauja Lietuvoje koliažo technika. Vėlesnėje kūryboje menininkas smarkiai išplėtojo koliažo galimybes, ši technika tapo kone tipišku jo meninio mąstymo būdu.6 dešimtmečio pradžioje galutinai susiformavo koloristinė lietuvių tapybos kryptis. Mirė 1976 m. gruodžio 14 d. Vilniuje.
Nuo 1966 m. J. Švažo darbai eksponuoti Paryžiuje, Londone, Niujorke, Tokijuje, Monrealyje, taip pat Lenkijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje.
Nuo 1966 m. J. Švažo darbai eksponuoti Paryžiuje, Londone, Niujorke, Tokijuje, Monrealyje, taip pat Lenkijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje.
Sofija Veiverytė (1926 - 2009)
Sofija Veiverytė gimė 1926 m. balandžio 13 d., Naujatrobių kaime, Kauno rajone.
1935 m. baigė Kauno Saulės gimnaziją, 1949 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kur studijavo monumentaliąją tapybą (vad. Stasys Ušinskas). 1948 m., dar nebaigusi studijuoti buvo pakviesta dėstyti piešimą Kauno dailės institute. Nuo 1952 m. LTSR valstybiniame Dailės institute Vilniuje dėstė piešimą
Mirė 2009 m. liepos 23 d. Vilniuje.
1935 m. baigė Kauno Saulės gimnaziją, 1949 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kur studijavo monumentaliąją tapybą (vad. Stasys Ušinskas). 1948 m., dar nebaigusi studijuoti buvo pakviesta dėstyti piešimą Kauno dailės institute. Nuo 1952 m. LTSR valstybiniame Dailės institute Vilniuje dėstė piešimą
Mirė 2009 m. liepos 23 d. Vilniuje.
Algimantas Švėgžda (1941 - 1967)
Algimantas Švėgžda gimė 1941 m. balandžio 22 d. Kelmėje. 1967 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Netikėtai susirgęs sunkia liga, jaunas ir perspektyvus dailininkas išvyko į Vakarus. Nuo 1982 m. gyveno Vokietijoje. 1991–1994 m. dėstė piešimo ir pastelės kursą Švalenbergo vasaros akademijoje.
Mirė 1996 m. liepos 4 d. Berlyne.
Mirė 1996 m. liepos 4 d. Berlyne.
Valerija - Vija Tarabildienė (1942)
VALERIJA VIJA TARABILDIENĖ gimė 1942 09 13 Šiauliuose. 1967 baigė Lietuvos dailės instituto Tapybos fakultetą, įgydama freskos-mozaikos dailininkės specialybę (dėstytojai – prof. A. Stoškus, prof. K. Morkūnas, doc. L. Surgailis ir kt.) Nuo 1980 – Lietuvos dailininkų sąjungos narė 1992–2001 grupės „Aqua 12“ narė Nuo 2001 – grupės „A“ narė. Nuo 2008 - menininkų asociacijos „Tiltas“ narė.
Osvaldas Jablonskis (1944)
Osvaldas Jablonskis gimė 1944 metų liepos mėnesio 2 dieną Telšiuose.
1968 m. baigė Lietuvos dailės institutą Vilniuje.
1968 m. baigė Lietuvos dailės institutą Vilniuje.