Poetai
Kristijonas Donelaitis(1714-1780)
Kristijonas Donelaitis - evangelikų liuteronų kunigas, poetas -.gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose (Gumbinės apskritis, Prūsijos karalystė), laisvųjų valstiečių šeimoje. Apie 1731 m. įstojo į Karaliaučiaus Knypuvos katedros mokyklą, kurią baigė 1736 m. 1736-1740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją.1740 -1742 m. dirbo Stalupėnų mokyklos muzikos mokytoju ir choro vadovu, nuo 1742 m. buvo paskirtas mokyklos vedėju. Nuo 1743 m. iki mirties buvo Tolminkiemio klebonu. Pastatydino mokyklą, klebonų našlių namus, perstatė kleboniją, bažnyčią. Mirė 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje.
Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.
K. Donelaičio garbei Pamyro kalnuose pavadinta Donelaičio viršūnė (5837 m).
Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, dirbo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 1740-1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750-1760 m.). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus; pasakėčioms būdinga emocingumas, ilgi moralai. K. Donelaitis sukūrė eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, eilėraščių vokiečių kalba (žinomi trys). Išliko K. Donelaičio laiškai J. Jordanui, autobiografinio ir dalykinio pobūdžio „Žinios“ (1773-1779 m.), skirtos būsimam Tolminkiemio klebonui, brošiūra apie separacijos naudą (1769 m.). Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė 1765-1775 m. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas (saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K. Donelaičio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metus“ jis paskelbė1818 m. Ciklo dalis L. Rėza kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga sodri, žodinga kalba. Ji parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. „Metai“ išversti į vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų kalbas. Tolminkiemyje įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus.
...Įsiklausykite…
...į kiekvieną žodį…
...į kiekvieną garsą…
”Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint. “
(http://www.xneox.com/index.php?m=skaitykla&sm=show&cat=7&id=39& )
Juk tai Himnas Prisikėlimui!
Kiekvienoje eilutėje...
Kaip tiksliai nupasakota! Kaip vaizdingai išdainuota!
Tik...Ar šiandien Donelaitis dar kam nors įdomus?
Ar esame pajėgūs priimti hegzametru užrašytą informaciją?
Keliems tai pavyko?...
Tvirtinantys, kad šiais laikais tokia poezija jau nemadinga - skurdina patys save.
Tuščia jų. Donelaitis visiems už nedėmesingumą ar paviršutiniškumą atleis.
Juk Jis visa tai matė pats. Matė, jautė ir rodė kitiems.
Jis buvo be galo turtingas - Jis gebėjo įžvelgti gamtos didybę paprastume.
O mes?......
Mūsų gebėjimai - mūsų rankose.
Nenori – nematyk. Pasilik savame nežinojime ir ...nepajėgume…
Donelaičio tuo nei išgasdinsi, nei nuskurdinsi. Nebent nuliūdintum.
Nes tai Jis veržėsi į šviesą, į grožį, į supratimą, su savimi vesdamasis kitus
Žinoma, be Donelaičio mes išgyvensim, kaip ir be visų kitų, grožį skleidžiančių.
Tik ar mes, taip ir neįstengę šviesuolio akimis pamatyti Pasaulio, galėsime tapti vertingesniais?
Ar neišmokę matyti sugebėsime puošti Pasaulį patys ?
Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.
K. Donelaičio garbei Pamyro kalnuose pavadinta Donelaičio viršūnė (5837 m).
Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, dirbo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 1740-1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu – „Lapės ir gandro čėsnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750-1760 m.). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus; pasakėčioms būdinga emocingumas, ilgi moralai. K. Donelaitis sukūrė eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, eilėraščių vokiečių kalba (žinomi trys). Išliko K. Donelaičio laiškai J. Jordanui, autobiografinio ir dalykinio pobūdžio „Žinios“ (1773-1779 m.), skirtos būsimam Tolminkiemio klebonui, brošiūra apie separacijos naudą (1769 m.). Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė 1765-1775 m. K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas (saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K. Donelaičio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metus“ jis paskelbė1818 m. Ciklo dalis L. Rėza kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga sodri, žodinga kalba. Ji parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. „Metai“ išversti į vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų kalbas. Tolminkiemyje įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus.
...Įsiklausykite…
...į kiekvieną žodį…
...į kiekvieną garsą…
”Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens biaurybėj numirė verkdams,
Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint. “
(http://www.xneox.com/index.php?m=skaitykla&sm=show&cat=7&id=39& )
Juk tai Himnas Prisikėlimui!
Kiekvienoje eilutėje...
Kaip tiksliai nupasakota! Kaip vaizdingai išdainuota!
Tik...Ar šiandien Donelaitis dar kam nors įdomus?
Ar esame pajėgūs priimti hegzametru užrašytą informaciją?
Keliems tai pavyko?...
Tvirtinantys, kad šiais laikais tokia poezija jau nemadinga - skurdina patys save.
Tuščia jų. Donelaitis visiems už nedėmesingumą ar paviršutiniškumą atleis.
Juk Jis visa tai matė pats. Matė, jautė ir rodė kitiems.
Jis buvo be galo turtingas - Jis gebėjo įžvelgti gamtos didybę paprastume.
O mes?......
Mūsų gebėjimai - mūsų rankose.
Nenori – nematyk. Pasilik savame nežinojime ir ...nepajėgume…
Donelaičio tuo nei išgasdinsi, nei nuskurdinsi. Nebent nuliūdintum.
Nes tai Jis veržėsi į šviesą, į grožį, į supratimą, su savimi vesdamasis kitus
Žinoma, be Donelaičio mes išgyvensim, kaip ir be visų kitų, grožį skleidžiančių.
Tik ar mes, taip ir neįstengę šviesuolio akimis pamatyti Pasaulio, galėsime tapti vertingesniais?
Ar neišmokę matyti sugebėsime puošti Pasaulį patys ?
Antanas Baranauskas(1835-1902)
Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščių Jurdzike, (Utenos apskritis) valstiečių šeimoje. Tėvas mokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. 1845–1848 m. žiemomis lankė pradinę mokyklą Anykščiuose, vasarą ganydavo gyvulius. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. 1851–1853 m. buvo nusiųstas mokytis į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Po jos baigimo dirbo valsčių kanceliarijose Sedoje, Vainute, Skuode, Raseiniuose.
1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, 1862 m. baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Iki 1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Leveno universitetuose. 1865 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1865 m. gruodį buvo atšauktas į savo vyskupystę. Iš pradžių dirbo katedros vikaru, 1867–1884 m. – Kauno kunigų seminarijos homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius. 1884–1897 m. Žemaičių pavyskupis, 1897–1902 m. Seinų vyskupas.
Dar būdamas Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju.
Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. 1857 m. surašė didesnį (per 70 eilėraščių) savo 1851–1857 m. lenkiškos poezijos rinkinį. Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys "Kelionė Peterburkan" (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Pirmą kartą išleista 1860 m. poema laikoma lietuvių literatūros klasika.
Nuo 1897 m.buvo paskirtas Seinų vyskupu
Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose
1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, 1862 m. baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Iki 1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Leveno universitetuose. 1865 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1865 m. gruodį buvo atšauktas į savo vyskupystę. Iš pradžių dirbo katedros vikaru, 1867–1884 m. – Kauno kunigų seminarijos homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius. 1884–1897 m. Žemaičių pavyskupis, 1897–1902 m. Seinų vyskupas.
Dar būdamas Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju.
Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. 1857 m. surašė didesnį (per 70 eilėraščių) savo 1851–1857 m. lenkiškos poezijos rinkinį. Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys "Kelionė Peterburkan" (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Pirmą kartą išleista 1860 m. poema laikoma lietuvių literatūros klasika.
Nuo 1897 m.buvo paskirtas Seinų vyskupu
Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose
Maironis(1862-1932)
Maironis (Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. spalio 21 d. Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Tėvas buvo mažaraštis, bet iniciatyvus valstietis. Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas Mačiulis 1873 m. įstojo į Kauno gimnaziją, kurią baigė 1883 m. 1883–1884 m. studijavo literatūrą Kijevo universiteto istorijos ir filologijos fakultete. 1884 m., atsižvelgdamas į tėvų norą, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1888 m. ją sėkmingai baigęs, toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią baigė 1892 m.
1893–1894 m. ir 1909–1932 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, 1909–1932 m. buvo seminarijos rektoriumi. 1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi; Nuo 1903 m. – teologijos daktaras. 1922–1932 m. Kauno universiteto, (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Moralinės teologijos katedros vedėjas. 1923–1924 m. šiame universitete dėstė lenkų literatūrą. 1932 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius rašė lenkų kalba. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Remdamasi šia romantizmo apraiška vystėsi XX a. Į pusės lietuvių poezija. Nemažai eilėraščių virto liaudies dainomis, kai kuriems muziką parašė Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas.
1885 m. Žvalionio slapyvardžiu „Aušros“ laikraštyje pirmą kartą išspausdintas eilėraštis „Lietuvos vargas“ (paskutinėje redakcijoje „Miškas ūžia“). 1891 m. išspausdinta pirmoji Maironio knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“, pasirašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu. Ši knyga buvo tiesioginis jo studijų Dvasinėje seminarijoje vaisius..
Po 1905–1907 m. revoliucijos sumažėjo poeto kūrybinis aktyvumas.
Mirė – 1932 m. birželio 28 d. Kaune.
1893–1894 m. ir 1909–1932 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, 1909–1932 m. buvo seminarijos rektoriumi. 1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi; Nuo 1903 m. – teologijos daktaras. 1922–1932 m. Kauno universiteto, (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Moralinės teologijos katedros vedėjas. 1923–1924 m. šiame universitete dėstė lenkų literatūrą. 1932 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius rašė lenkų kalba. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Remdamasi šia romantizmo apraiška vystėsi XX a. Į pusės lietuvių poezija. Nemažai eilėraščių virto liaudies dainomis, kai kuriems muziką parašė Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas.
1885 m. Žvalionio slapyvardžiu „Aušros“ laikraštyje pirmą kartą išspausdintas eilėraštis „Lietuvos vargas“ (paskutinėje redakcijoje „Miškas ūžia“). 1891 m. išspausdinta pirmoji Maironio knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“, pasirašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu. Ši knyga buvo tiesioginis jo studijų Dvasinėje seminarijoje vaisius..
Po 1905–1907 m. revoliucijos sumažėjo poeto kūrybinis aktyvumas.
Mirė – 1932 m. birželio 28 d. Kaune.
Justinas Marcinkevičius(1930-2011)
Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų valsčiuje, Motiejaus Marcinkevičiaus ir Ievos Kvainauskaitės šeimoje. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą. 1942–1949 m. mokėsi Prienų gimnazijoje. 1949–1954 m.Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1953–1957 m. žurnalo „Genys“ atsakingasis sekretorius. Nuo 1955 m. LSSR rašytojų sąjungos narys. 1957–1959 m. žurnalo „Pergalė“ atsakingasis sekretorius. 1959–1960 m. Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1960–1965 m. pirmasis pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Lietuvos MA tikrasis narys (nuo 1990 m.). Kovo 11 d. akto signataras. Pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos buvo Lietuva, jos istorija, dabartis, gamta ir kultūra, žmogus Tėvynėje ir pasaulyje, žmogaus egzistencinė problematika: laimė, kančia, ištikimybė, pareiga, dora. Just. Marcinkevičius į Lietuvos dramaturgijos ir teatro istoriją įėjo savo trilogija: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, kurioje skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir suvienijimo etapas, architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė. Ši trilogija sovietmečiu stiprino tautiškumą, žadino domėjimąsi kalba ir istorija.
Just. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Iš gamtinių ir mitinių tautosakinių įvaizdžių yra susiklosčiusi kone visa Just. Marcinkevičiaus poetinė metaforika. 1974 m. parašytas eilėraštis „Laisvė“ tapo savotišku 1991 m. sausio 13-os himnu.
Mirė 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje.
Kitados visi keliai į Saulę ėjo,
Vienas ilgas baltas kelias buvo.
Juo į Saulę ėjo, kas norėjo,
Kol ant kelių kelias nepargriuvo.
Ir dabar jisai ant žemės rangos,
Iš to skausmo skaudžiai susiraitęs...
Reikia kelią vėl paimt už rankos,
Jį prikelti ir į Saulę eiti.
Just. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Iš gamtinių ir mitinių tautosakinių įvaizdžių yra susiklosčiusi kone visa Just. Marcinkevičiaus poetinė metaforika. 1974 m. parašytas eilėraštis „Laisvė“ tapo savotišku 1991 m. sausio 13-os himnu.
Mirė 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje.
Kitados visi keliai į Saulę ėjo,
Vienas ilgas baltas kelias buvo.
Juo į Saulę ėjo, kas norėjo,
Kol ant kelių kelias nepargriuvo.
Ir dabar jisai ant žemės rangos,
Iš to skausmo skaudžiai susiraitęs...
Reikia kelią vėl paimt už rankos,
Jį prikelti ir į Saulę eiti.